Verksnių klubas ()

Autoriai:


Temos:

|


Knygos aprašymas LIBIS elektroniniame kataloge

Sveiki skaitytojai! Turbūt dauguma jūsų yra klaidžioję po knygyną, norėdami surasti kitokią, savotišką knygą. Taip dariau ir aš. Niekados nekreipdavau didelio dėmesio į plonas knygas – jos man atrodė nepriimtinos. Bet įvairiais stendais apsuptas „Verksnių klubas“ tyliai kvietė ateiti arčiau. Paėmęs knygą į rankas pastebėjau, kad ant viršelio nebuvo jokio konkretaus žmogaus, gyvūno ar kito būtybės. Ten buvo tik apleisto pastato siena ir durys, kurios vedė nežinia kur. Paskaitęs anotaciją nesusižavėjau, bet niekaip negalėjau pamiršti apie tas duris. Privalėjau sužinoti kas slypi už jų. Todėl žengiau pirmus žingsniu ir visiškai nesigailiu.
Pradėjęs skaityti neturėjau labai konkrečios nuomonės apie kūrinį. Įpusėjęs įžangą net kiek nusivyliau, nes galvojau, kad tai bus dar vienas nevykęs bandymas vaizduoti paauglio gyvenimą. Tačiau niekaip neišmečiau iš galvos minties, kad tai Ilona Ežerinytė. Ji juk nenuvylė nei vieną kartą, galiu pasakyti, kad nenuvylė ir šįkart. Vienas iš teigiamų knygos faktų tas, kad veiksmas vyksta dabartyje. Man tai buvo labai geras atodūsis nuo kelių fantastinių knygų, kurias skaičiau prieš šią. Kitas mane dominęs faktas buvo paslaptingos viršelio durys, kurios nors ir buvo praviros, bet atrodė lyg būtų užrakintos šimtu spynų. Todėl, skaitydamas knygą, labai atidžiai rinkau detales, kurios man padės atrakinti didįjį „Verksnių klubo“ kambarį.
Visas knygos veiksmas judėjo labai greitai. Kartais reikėdavo pačiam stabtelėti, kad nepraleistum nieko svarbaus. Kūrinys tapo įdomus, kai Lina (pagr. Kūrinio veikėja) keliaudama pas tėtį, kuris yra priklausomybių centre ( ten gydėsi priklausomybę nuo alkoholizmo) sutinka savo amžiaus mergaitę neatsargiai sėdinčią ant apleistų sandėlių balkono. Čia išryškėja pirmieji Linos charakterio bruožai: ji sudrausmina mergaitę, prašo ją nulipti žemyn. Tai rodo, kad Lina yra rūpestinga. Po šio įvykio turėjau progą susipažinti su jos tėčiu. Pastarasis atrodė labai šaunus vyrukas, bet žinojau, kad viskas jam gerai nesiklostė. Nors ir koks rūpestingas jis buvo, savo dukters prižiūrėti negalėjo. Turbūt galvojate kodėl nieko nesakau apie mamą? Nes Linai ji buvo – niekas. Nors vėliau jų santykiai pagerėjo, bet priešiškumas išliko. Toliau vėl grįžtu prie apleisto pastato sienų. Čia mergina patenka į lizdą kuris tampa jos gyvenimo dalimi. Lina pagaliau turėjo draugų kurie galėjo ją išklausyti, tačiau, kad ir kokie visi buvo atviri, pagrindinė kūrinio veikėja liko skeptiška. Ji vis dar kėlė didžiulius klausimus, kurie jos neramino.
Kūriny buvo daug emocijos kupinų įvykių. Beveik visus juos įsivaizdavau pats, bet buvo vienas, kuris man iki šiol kelia šiurpą. Jei nenorite sužinoti per daug galite šią pastraipą praleisti (bet siūlau pasilikti). Lina turėjo nueiti į nepažįstamo žmogaus laidotuves, kad patektų į ,, Verksnių klubą“. Ir tai buvo ne viskas. Ji privalėjo pravirkti. Lina turėjo išlieti ašarą dėl nepažįstamo žmogaus mirties. Kai tai skaičiau negalėjau patikėti savo akimis. Nesutikau su mintimi, kad turi jausti ir kentėti už kitą asmenį, kad patektum į klubą, kuriame žmonės visada liūdni ir net nesistengia ieškoti nieko gero. „Lina nedrąsiai įėjo. […] Išsekusio mergytės veido beveik nesimatė iš po nėrinių kepuraitės. […] Akyse sausa, širdyje tuščia ir pikta […] kokia kvailystė… Ir tada ji išgirdo už nugaros tyliai kalbant moterį: Atėjau, sakau, žiūrėk nupirkau tau basutes kurių norėjai […] O ji sako; ačiū ,mama, bet man jų nebereiks – Danguje vaikai vaikšto basi. Lina turėjo susigraibyti kišenėje nosinę…“. Nors ir kaip pykau, bet tik dabar supratau, kad „verksniai“ tai daro su tikslu. Tą tikslą aš įvardinčiau problema: kodėl šiais laikais žmonės yra abejingi kitų jausmams?
Viską apibendridamas knygą vertinu teigiamai, nes joje iškeliamos šiais laikais aktualios problemos, pvz. : kodėl žmonės nepasitiki nepažįstamaisiais? Kodėl šiais laikais žmonės yra abejingi kitų jausmams? Taigi, knyga parodo savarankiškos, nuo tėvų atskirtos paauglės gyvenimą. „Verksnių klubas“ yra vertingas visiems todėl, kad leidžia pasiimti kiekvienam žmogui tai, ko jam reikia. Trumpai tariant, Ilona Ežerinytė manęs nenuvylė, nenuvildavo ir tikiuosi, kad nenuvils.

Rekomenduoju –  Vilhelmas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *