Knygoje pasakojama apie šešiolikmetę Iris – mergaitę iš turtingos šeimos. Iris nieko netrūksta, ji neblogai mokosi, lanko baleto užsiėmimus, bet į gyvenimą žiūri skeptiškai, net abejingai. Ji tartum apsipratusi su tėvų tarpusavio nesutarimais ir nemeile, brolio Kimio priklausomybe nuo narkotikų, bendraamžių tuštybe ir dėl to visai nesijaudina. Bet uždaro būdo mergaitei vis sunkiau prisiversti iš ryto susiruošti į mokyklą, ir ji ima praleidinėti pamokas. Auklėtoja pastebi mergaitės pasyvumą ir nusiunčia ją pas psichologę. Atsainus psichologės elgesys nuvilia Iris, ir ji nieko apie save nepapasakoja – nei apie užsisklendimo priežastis, nei apie įprotį žalotis.
Fiziniu skausmu Iris dažnai malšina širdgėlą ir beprasmybės jausmą, tačiau kartą, po nelabai smagios šeimos tradicinės Kalėdų vakarienės, peiliuko ašmenys  susminga per giliai ir išaiškėja tai, ką Iris ilgai slėpė. Tėvai atrodo sukrėsti, nors Iris greitai pamato, kad mama labiau rūpinasi dėl savo išvaizdos, „teisingos“ mitybos ir rašomo tinklaraščio. Tėtis supranta, kad mergaitė per mažai bendrauja su šeima ir stengiasi geriau ją pažinti. Netikėtai Iris randa seną tėčio fotoaparatą ir susidomi kitokiu pasauliu – ramesniu, paprastesniu, nespalvotu. Tėtis nutaria ją supažindinti su senąja fotografija. Naujas pomėgis, bendravimas su namų tvarkytoja iš Estijos ir susirašinėjimas internetu su nepažįstama bendraamže pamažu keičia Iris požiūrį į tai, kas vyksta aplinkui.