Knygoje vaizduojamas XX amžiaus šeštojo dešimtmečio Estijos gyvenimas sostinėje ir kaime, matytas mažos mergaitės Lėlos akimis. Trėmimų ir represijų fone pasakojama vienos šeimos istorija. Raktiniai to laikotarpio žodžiai suaugusiųjų kalboje – „prieš karą“, „Estijos laikai“, „iki rusų“ – vaikui nieko nesako, nes mergaitei atrodo, kad ji buvo visuomet. Vaiko pasaulėjauta perteikta be kaltinimų ir demaskavimo, ji net kupina nerūpestingo būties džiaugsmo ir vaikiškų išdaigų. Kai mamą išsiveda juodai apsirengę pikti dėdės, Lėla nusprendžia: mama išvažiavo todėl, kad dukra nebuvo gera – tad likusi su tėčiu ji visaip stengiasi pasitaisyti… Kai jiedu važiuoja autobusu, tetulė konduktorė pavadina ją „drauge mergaite“. Lėlai tai labai patinka, skamba kur kas gražiau nei „mergaitė“ ar „duktė“. Slogi tarybinio vaiko „laiminga vaikystė“ veriasi kaip gyva, knyga kelia liūdesį, graudulį ir šypseną, ji kupina šilto humoro ir meilės.