Žemaitėška kuryba vakū lūpuomis ()

Autoriai:


Temos:

| |


Knygos aprašymas LIBIS elektroniniame kataloge

Varnių regioninio parko teritoriją kerta dvi žemaitiškos pratarmės: tai šiaurės žemaičiai dar vadinami „dounininkais“ (Luokė) ir pietų žemaičiai – „dūnininkai“ (Varniai). Spėjama, kad Biržulio ežero šiaurinis intakas Druja, šiuo metu – natūrali riba tarp žemaičių „dūnininkų“ ir „dounininkų“.

Varnių regioninio parko direkcija nuo 2005 metų, skatindama žemaičių tarmės vartojimą, jos autentiškumo puoselėjimą ir mokinių kūrybiškumą, kasmet organizuoja žemaitiškos kūrybos konkursą „Rokuokimies i korkem žemaitiškā“. Konkurso tikslas, paskatinti Varnių regioninio parko teritorijoje gyvenančius moksleivius kurti eiles, dainas, apysakas, padavimus žemaičių tarme, pajusti žemaičių tarmės unikalumą, savitumą, įtaigumą, gyvumą ir paraginti moksleivius savarankiškai domėtis regiono, kuriame jie gimė ir gyvena, praeitimi. Norisi pamatyti ir išgirsti, kaip vaikai bendrauja savo gimtąja kalba, kaip ji kinta, o gal artėja prie bendrinės kalbos.

Nors ir neįprasta rašyti žemaitiškai, tuo labiau kurti eiles, bet kasmet sulaukiame mokinių, kurie bando sukurti ir parašyti žemaitiškai taip, kaip jie vis dar kalba savo namuose. Vykstančiuose baigiamuosiuose renginiuose vaikai supažindinami su daromomis rašybos klaidomis, nes nėra lengva rašyti ne bendrine kalba. Kurie dalyvauja šiame konkurse ne pirmą kartą žino, kad žemaitiškoje abėcėlėje nėra nosinių raidžių (jas sėkmingai pakeičia ī, ā, ē). Tai akivaizdžiai pastebima jų paskutiniuose darbuose. Analizuojant moksleivių parašytus darbus, galima aiškiai išskirt, kad taip vadinamus „dounininkus“ dar vis aptinkame Požemės, Laukuvos (Šilalės r.) ir Varnių (Telšių r.) apylinkėse. Jei Pavandenėje (Telšių r.) dar pastebime vaikų kūrybos kuri gali būti tarpinė tarp „dūnininkų“ ir „dounininkų“, tai rašiniai atkeliavę nuo Luokės, Baltininkų, Janapolės krašto – jau „dounininkų“ gyvenama vieta. Palyginę kūrybą nuo Laukuvos, Varnių ar Luokės, matome, kad ir būdami šalia vieni kitų, esame gana skirtingi – kalbame ir rašome skirtingomis žemaičių patarmėmis.

Skaitydami pastebėsite, kad knygelėje spausdinami kūriniai nevisiškai atitinka Alekso Girdenio ir Juozo Pabrėžos išleistos „Žemaičių rašybos“ knygelės taisykles, nes tikslas konkurso yra, kad vaikai rašytų būtent taip, kaip dar šiuo metu jie kalba, bendrauja namuose, buitinėje aplinkoje. Todėl čia aptinkami tokie žodžiai kaip „žemaičē“, „medžē“, o ne „žemaitē“, „medē“ ir pnš., nes šiame krašte būtent taip kalbama. Svarbiausias tikslas organizuojamų konkursų yra, kad visi nežiūrėtų į tarmę, kaip į atsilikimo ar tamsumo požymį, o kad suprastų, kad tarmė yra vertybė, kurią būtina išsaugoti ir puoselėti. Žymus lietuvių kalbininkas Aleksas Girdenis yra pasakęs: „labai norėtųsi, kad mūsų šviesuomenė, ypač mokytojai visomis išgalėmis gintų ir keltų tarmės prestižą, kad gerai suprastų, jog tikroji kalbos kultūra – tai ir geras bendrinės kalbos mokėjimas, ir gyvas tarmės vartojimas visur, kur tik leidžia aplinkybės, kur tarmė ne kliudo, o tik padeda bendrauti. Kuo labiau tolsime nuo tarmės, tuo labiau artėsime prie žargono, prie šiurkščių svetimybių, prie tikro kalbos nuvertinimo. Ironiškas požiūris į tarmes, į tarmiškai kalbančius žmones yra žemos kultūros požymis; tai kartu ir niekinamas požiūris į savo tautos praeitį, į jos geriausias, gražiausias, demokratiškiausias tradicijas“.

Šią pratarmę baigti norėčiau prasmingais garsiojo žemaičio Dionizo Poškos žodžiais: „Garbėnk tievėška kalba ėr anuos kalbrieda, nes prėgėmta lėižovė namuokieti gieda“

Žemaitėška kuryba vakū lūpuomis - turinys
Žemaitėška kuryba vakū lūpuomis – turinys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *