Rekomenduok draugui Metų knygą (Atnaujinta)

Rekomenduok draugui Metų knygą (Atnaujinta)

Vaikų literatūros skyrius kartu su Kazimiero Paltaroko gimnazija devintus metus organizuoja akcijos Metų knygos rinkimai 2018  renginius. Pradinukai vėl kviečiami balsuoti už labiausiai patikusią knygą vaikams bei dalyvauti knygų iliustravimo konkurse Renku Metų knygą.

Vyresnių klasių mokiniams šiais metais organizuojame Knygos rekomendacijos draugui konkursą. Mokiniai kviečiami skaityti knygų paaugliams trejetuką, dalytis mintimis apie įdomiausią kūrinį ir rašyti atsiliepimą, kodėl verta skaityti.

Atsiliepimų lauksime iki 2019 m. vasario 8 d.


VLS informacija

 

 

Rekomenduok draugui Metų knygą (Atnaujinta)“ įraše yra 11 komentarų

  1. Knygos „Kaukas Gugis ir kerų karas“ recenzija

    2018 m. Justino Žilinsko išleista knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“ pretenduoja į Metų knygos nominantes. Tai istorija apie kauką Gugį, kuris gyveno paprastą, niekuo neišsiskiriantį kauko gyvenimą. Tačiau vieną dieną jis sužino tamsią, daug metų slėptą genties paslaptį. Istorijoje Gugis daug kartų patenka į pavojų, norėdamas ištaisyti kadaise padarytą klaidą.
    „Kaukas Gugis ir kerų karas“ – tai knyga, skirta 10-13 metų paaugliams, tačiau perskaičiusi šią knygą mane apėmė neapsakomas džiaugsmas ir nuostaba. Knyga atvėrė akis ir aš supratau, jog dažno gyvenimas yra sunkus ir duobėtas. Supratau, kad visi susiduriame su sunkumais, kurie yra skirtingi kiekvienam žmogui. Ši knyga taip pat papirko ne vien įveiktais veikėjų sunkumais, bet ir savo atvirumu. Istorijos herojų jausmai aiškiai apibūdinami ir atskleidžiami, o tai mane dar labiau sudomino. Tačiau labiausiai knygoje sužavėjo dviejų veikėjų – motutės Gubės ir Urkio santykiai. Jie buvo tokie tyri ir skaistūs. Urkis ir toliau nenustojo mylėti Gubės, kai ji tapo motute. Tai manau, ir yra laikoma tikrąja meile.
    Kai pasiilgsiu kažko, kas neleidžia man užmigti naktimis, būtinai iš lentynos pasiimsiu šią knygą. Tai jaudinanti istorija, kuri išmokė pasitikėti savimi ir ugdyti savyje tikrąjį „aš“. Tikiuosi, jog mano bičiuliai, draugai, artimieji ir net nepažįstamieji, perskaitę šią knygą, atras bent dalelę savęs. Ir nors ši knyga skirta jaunesniesiems, neleisiu jai dulkėti savo lentynoje.

    Liepa Ivoškutė 8L1

  2. Knygos „Pypas ir jo nutikimai“ recenzija

    „Pypas ir jo nutikimai“ – linksma ir nuotaikinga rašytojo ir vertėjo Aido Jurašiaus knyga. Tai istorija apie… knygų rašymą! Perskaitę knygą sužinome, kad kiekvienoje geroje istorijoje turi būti moralas, konfliktas ir meilės linija. Knyga parašyta tarsi iš nieko, puikiai išnaudojant įvairiausius lietuvių kalbos niuansus – jaustukai virsta veikėjų vardais, gausu žodžių žaismo, netikėtų, paslėptų minčių bei perkeltinių prasmių. Atrodo, kad pasakojimas sukurtas pagal labai banalų posakį: gyvenimas – tai kelionė vingiais. Pypas jais ir keliauja. Kaip ir tikrame gyvenime, jis sutinka draugų, patiria įvairių nuotykių, sprendžia problemas, filosofuoja ir ginčijasi. Kad niekas neturėtų priekaištų, Moralas čia atsiranda jau antrame skyriuje. O jis yra šuo, kuris ištikimai lydi šeimininką iki pat kūrinio pabaigos.
    Knyga įdomi, juokinga ir labai netikėta. Ši smagi, subtiliai parašyta istorija turėtų patikti ir dideliems, ir mažiems. Jaunieji skaitytojai žavėsis nepaprastais Pypo, Šurum Burum, Moralo ir jų sutiktų draugų nuotykiais, o vyresnieji galės smagiai pasijuokti iš „filosofinių“ veikėjų pokalbių. Ir, žinoma, kiekviename skyriuje paieškoti moralo, kuris, kaip rašo autorius, „laksto aplinkui ir gaudo drugelius“.

    Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija
    Rokas Šimukauskas 8l.1

  3. Ar gali liūdnas kūrinys tapti geriausia Metų knyga paaugliams? Be abejo, jei kalbame apie Ilonos Ežerinytės knygą „Verksnių klubas“. Minėtoji autorė kuria liūdniems, pažeidžiamiems, neturintiems drąsos gyventi jauniems žmonėms, tad ne išimtis ir ši apysaka, kuri leidžia pažvelgti į jauno žmogaus pasaulį, jo jausmus, išgyvenimus.
    Pagrindinė knygos veikėja Lina – tai paauglė, kuriai tenka ištverti šeimos krizę, kapstytis ilgą laiką vienai (mama palikusi šeimą, o tėtis gydosi nuo alkoholizmo), išlikti emociškai stipriai. Ji vieną dieną eidama namo susipažįsta su Egle, kuri pakviečia Liną į Verksnių klubą. Šiame klube kiekvienas jo narys gali išsipasakoti, pamąstyti apie slegiančias problemas ir gauti patarimų. Tai istorija apie liūdesį – nelaukiamą, neišvengiamą, bet būtiną kelyje į save
    Autorė sako, kad knygoje verksniai šiek tiek žaidžia liūdesiu, jiems tai – būsena, išskirianti iš kitų džiaugsmo industrijos pasaulyje, kur šaukiama: „Būk pirmas! Būk sėkmingas! Pramogauk! Neliūdėk!“ Tai yra be galo neteisinga – neleisti žmogui liūdėti. Aš sutinku su Ilona Ežerinyte ir tikiu, kad reikia priimti liūdesį, bet jam nepasiduoti, vis tiek stengtis rasti kelią į šviesą. Būtent tai, mano manymu, stengėsi daryti ir Lina.
    Šioje knygoje atsiskleidžia žmogaus vidinė stiprybė ir noras nepalūžti net tada, kai, atrodo, visas pasaulis susimokęs prieš tave. Merginos išgyvenimai, gebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis ir juos suprasti, noras rasti problemų sprendimus, manau, leidžia Ilonos Ežerinytės knygą „Verksnių klubas“ laikyti geriausia Metų knyga mums, paaugliams.

    Viktorija Skvereckaitė
    Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija 8l1

  4. Neseniai perskaičiau Aido Juravičiaus knygą „Pypas ir jo nutikimai“. Turiu pripažinti, ji keista, bet pamokanti. Pradėjęs skaityti šią knygą iš karto supratau, kad ji kitokia nei visos. Kiekviename jos puslapyje atrandi kažką nauja, kažką netikėta. Niekad nebūčiau sugalvojęs užduoti sau tokį klausimą: „Kodėl vingiai vingiuoja?“ O šios knygos pagrindinis veikėjas Pypas priverčia tą padaryti. Dauguma knygų pateikia visus atsakymus, o ši apysaka priešingai – užduoda klausimus. Nors dėl to šią knygą sunkiau suprasti negu kitas, dėl tos pačios priežasties kiekvienas gali iš jos pasiimti tai ką reikia, pasimokyti skirtingų dalykų. Mažiems ši knyga yra Pypo kelionė vingiais ir jo patirti nuotykiai, dideliems (kaip sako Pypas) tai – gyvenimo aprašymas, jo problemų nagrinėjimas. Na o man – per vidurį. Man ši knyga buvo ir linksma, ir pamokanti.

    Rokas Urbonas
    Panevėžio K. Paltaroko gimnazija, 8a klasė

  5. Ar Tau kada nors teko pagalvoti, ką reiškia gyventi vienam, nes tavo tėtis gydosi priklausomybių centre, mama gyvena su kitu vyru, o Tu neturi draugų? Labai tikiuosi, kad ne. Ir labai džiaugiuosi, kad man irgi neteko. Bet perskaičiusi Ilonos Ežerinytės apysaką ,,Verksnių klubas” aš tai supratau. Pajaučiau. Išgyvenau.
    Knygoje pasakojama, kaip keturiolikmetė Lina kenčia vienatvę ir liūdesį, neturėdama kam išsipasakoti. Mergaitė, praradusi gyvenimo spalvas ir optimizmą, kartą pamato siluetą, sėdintį ant balkono atbrailos. Tą dieną, Linos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, nes siluetas, vardu Eglė, ją pakviečia įstoti į ,,Verksnių klubą”, dar kitaip vadinamą lizdu. Pagrindinė knygos veikėja šaiposi iš tokio pavadinimo ir klubą pradeda lankyti tik dėl to, kad nori pakeisti aplinką, pamiršti savo vienišumą. Ten ji labai artimai susidraugauja su to lizdo nariais, turiningai leidžia laiką, įsimyli. Pasaulio spalvos šviesėja, o jos dar ryškesnėmis tampa , kai į namus parsiveda šunelį.
    Šis kūrinys man labai patiko, nes manau, visiems, nepaisant amžiaus, ateina toks momentas, kai būna liūdna dėl tam tikrų priežasčių, bet tu turi su tuo susitaikyti ir toliau gyventi, kaip padarė Lina. Turi suimti save į rankas ir stengtis nepasiduoti nevilčiai. Man patiko, kad autorė labai subtiliai atskleidė vienišos paauglės mintis, jausmus. Manau, tokias knygas derėtų perskaityti, kad suprastume žmones, kurie išgyvena sunkias šeimynines krizes ir iš jų nesityčiotume.

  6. Sveiki skaitytojai! Turbūt dauguma jūsų yra klaidžioję po knygyną, norėdami surasti kitokią, savotišką knygą. Taip dariau ir aš. Niekados nekreipdavau didelio dėmesio į plonas knygas – jos man atrodė nepriimtinos. Bet įvairiais stendais apsuptas „Verksnių klubas“ tyliai kvietė ateiti arčiau. Paėmęs knygą į rankas pastebėjau, kad ant viršelio nebuvo jokio konkretaus žmogaus, gyvūno ar kito būtybės. Ten buvo tik apleisto pastato siena ir durys, kurios vedė nežinia kur. Paskaitęs anotaciją nesusižavėjau, bet niekaip negalėjau pamiršti apie tas duris. Privalėjau sužinoti kas slypi už jų. Todėl žengiau pirmus žingsniu ir visiškai nesigailiu.

    Pradėjęs skaityti neturėjau labai konkrečios nuomonės apie kūrinį. Įpusėjęs įžangą net kiek nusivyliau, nes galvojau, kad tai bus dar vienas nevykęs bandymas vaizduoti paauglio gyvenimą. Tačiau niekaip neišmečiau iš galvos minties, kad tai Ilona Ežerinytė. Ji juk nenuvylė nei vieną kartą, galiu pasakyti, kad nenuvylė ir šįkart. Vienas iš teigiamų knygos faktų tas, kad veiksmas vyksta dabartyje. Man tai buvo labai geras atodūsis nuo kelių fantastinių knygų, kurias skaičiau prieš šią. Kitas mane dominęs faktas buvo paslaptingos viršelio durys, kurios nors ir buvo praviros, bet atrodė lyg būtų užrakintos šimtu spynų. Todėl, skaitydamas knygą, labai atidžiai rinkau detales, kurios man padės atrakinti didįjį „Verksnių klubo“ kambarį.

    Visas knygos veiksmas judėjo labai greitai. Kartais reikėdavo pačiam stabtelėti, kad nepraleistum nieko svarbaus. Kūrinys tapo įdomus, kai Lina (pagr. Kūrinio veikėja) keliaudama pas tėtį, kuris yra priklausomybių centre ( ten gydėsi priklausomybę nuo alkoholizmo) sutinka savo amžiaus mergaitę neatsargiai sėdinčią ant apleistų sandėlių balkono. Čia išryškėja pirmieji Linos charakterio bruožai: ji sudrausmina mergaitę, prašo ją nulipti žemyn. Tai rodo, kad Lina yra rūpestinga. Po šio įvykio turėjau progą susipažinti su jos tėčiu. Pastarasis atrodė labai šaunus vyrukas, bet žinojau, kad viskas jam gerai nesiklostė. Nors ir koks rūpestingas jis buvo, savo dukters prižiūrėti negalėjo. Turbūt galvojate kodėl nieko nesakau apie mamą? Nes Linai ji buvo – niekas. Nors vėliau jų santykiai pagerėjo, bet priešiškumas išliko. Toliau vėl grįžtu prie apleisto pastato sienų. Čia mergina patenka į lizdą kuris tampa jos gyvenimo dalimi. Lina pagaliau turėjo draugų kurie galėjo ją išklausyti, tačiau, kad ir kokie visi buvo atviri, pagrindinė kūrinio veikėja liko skeptiška. Ji vis dar kėlė didžiulius klausimus, kurie jos neramino.

    Kūriny buvo daug emocijos kupinų įvykių. Beveik visus juos įsivaizdavau pats, bet buvo vienas, kuris man iki šiol kelia šiurpą. Jei nenorite sužinoti per daug galite šią pastraipą praleisti (bet siūlau pasilikti). Lina turėjo nueiti į nepažįstamo žmogaus laidotuves, kad patektų į ,, Verksnių klubą“. Ir tai buvo ne viskas. Ji privalėjo pravirkti. Lina turėjo išlieti ašarą dėl nepažįstamo žmogaus mirties. Kai tai skaičiau negalėjau patikėti savo akimis. Nesutikau su mintimi, kad turi jausti ir kentėti už kitą asmenį, kad patektum į klubą, kuriame žmonės visada liūdni ir net nesistengia ieškoti nieko gero. „Lina nedrąsiai įėjo. […] Išsekusio mergytės veido beveik nesimatė iš po nėrinių kepuraitės. […] Akyse sausa, širdyje tuščia ir pikta […] kokia kvailystė… Ir tada ji išgirdo už nugaros tyliai kalbant moterį: Atėjau, sakau, žiūrėk nupirkau tau basutes kurių norėjai […] O ji sako; ačiū ,mama, bet man jų nebereiks – Danguje vaikai vaikšto basi. Lina turėjo susigraibyti kišenėje nosinę…“. Nors ir kaip pykau, bet tik dabar supratau, kad „verksniai“ tai daro su tikslu. Tą tikslą aš įvardinčiau problema: kodėl šiais laikais žmonės yra abejingi kitų jausmams?
    Viską apibendridamas knygą vertinu teigiamai, nes joje iškeliamos šiais laikais aktualios problemos, pvz. : kodėl žmonės nepasitiki nepažįstamaisiais? Kodėl šiais laikais žmonės yra abejingi kitų jausmams? Taigi, knyga parodo savarankiškos, nuo tėvų atskirtos paauglės gyvenimą. „Verksnių klubas“ yra vertingas visiems todėl, kad leidžia pasiimti kiekvienam žmogui tai, ko jam reikia. Trumpai tariant, Ilona Ežerinytė manęs nenuvylė, nenuvildavo ir tikiuosi, kad nenuvils.

  7. Sveiki! Knygos nėra didelis mano hobis. Aš verčiau pasirinkčiau pabūti kieme su draugais ar pažiūrėti kokį nors filmą, bet Ilonos Ežerinytės knyga ,,Verksnių klubas” tikrai man paliko didelį įspūdį.
    Pirmiausia, šioje knygoje pateikiamos problemos atitinka paaugliams aktualias ir neišvengiamas problemas. Dauguma paauglių su savo gyvenimu nemoka susitvarkyti, todėl ši knyga rodo, kaip spręsti kilusius sunkumus. Antra, ši knyga skiriasi nuo kitų tuo, kad joje dominuoja liūdesys. Kitose knygose veikėjai būna linksmi ir laimingi, o šioje veikėjai turi daug liūdesio ir tuštumos. Trečia, ši knyga ypatinga tuo, kad ji skatina nepasiduoti, išsipasakoti viską, kas tave slegia. Ne kiekvienas iš mūsų yra pakankamai stiprus, kad galėtų savo sunkumus papasakoti kitam žmogui.
    Apibendrindamas noriu pasakyti, kad ši knyga yra verta ne tik Lietuvos ,,Metų knygos” titulo, bet ir pasaulinės šlovės, nes ši knyga tikrai suvirpino mano širdį.

  8. Neseniai lietuvių kalbos mokytoja patarė skaityti J.Žilinsko knygą ,, Kaukas Gugis ir kerų karas“. Draugės sakė, kad norinčiųjų šią knygą skaityti daug, todėl bibliotekoje labai ilgos eilės. Negalėjau ištverti, kol knygos neturėjau savo rankose. Tikra laimė, kad viena buvo laisva! Valio! Knyga buvo kiek storoka, bet neišsigandau, juk ne veltui mokytoja vadina mane ,,knyge“.
    Veiksmas vyksta išgalvotame Kaukašlaityje, kuriame gyvena kaukai. Jis labai nedidelis, bet turi visko kaip didelė valstybė. Yra senolis Urkis, motutė Gubė. Aitvarai ir žmonės- kaukų draugai,o kipšai – patys didžiausi priešai, kurie naikina viską, kas papuola jų kelyje.
    Mane labiausiai nustebino Rimilės pasakojimas apie senolio Urklio ir kipšų susitikimą ir apie kaukų ryšius su kipšais. Kai Gugis ėjo paimti keravirės ir atiduoti Rimilei, atrodė, tuojau širdis sustos. Buvo baisu, kai maumas ir Gugis kovojo prieš kipšus. Kol kaukas buvo apsvaigintas, kipšai jį nusitempė į Didžiąsias pelkes, į savo nelaisvę. Įdomu buvo skaityti, kaip kipšai ir kaukai kovojo dėl keravirės.
    Kaukai yra plaukuoti, maži ir rudų plaukų spalvos. Jie parodo savo mielumą, gerumą, mandagumą ir protingumą. Gugis kol kas yra kaukabernis. Knygoje jis pyksta ant kipšų, įsimyli Gražę, bet niekam to neparodo.
    Gražė yra Gugio draugė. Miela, gera, žmonių vaikų draugė ir gražių minčių kaukaitė. Motutė Gubė jai duoda spyglį, įsako nueiti pas žmones ir tokio pat paprašyti, nes tiktai taip galima išgelbėti Gugį iš kipšų nelaisvės. Kol Gražė eina pas žmones, tuo metu kipšė Rimilė papasakojo Gugiui apie kipšų ir kaukų santykius, keravirę, kerštą, išgelbėtą kipšo gyvybę ir vagystę. Rimilė- jauna kipšiukė, kuri domisi praeitimi ir nori daugiau žinoti apie kaukus.
    Knygą tikrai įdomu skaityti, nes yra seniai užmirštų senovinių žodžių, apibūdinančių praeitį. Visi veikėjai taip aprašyti, kad skaitant gali juos įsivaizduoti, pats gali tapti veikėju ir patirti visus įvykius.
    Aš manau , kad rašytojas atgaivino senovės įvykius, kad nukeltų šiuolaikinius vaikus į lietuvių mitologijos pasaulį. Tai rašytojui puikiai pavyko, todėl galvoju, kad ši J.Žilinsko knyga verta Metų knygos vardo.

  9. J. Žilinsko knygą man rekomendavo mokytoja ir parodė knygos pristatymo filmuką. Tai mane sužavėjo. Kartu su mama knygos labai ieškojome ir pagaliau ją suradome knygyne. Valio! Storoka, bet įveikiama! Pradėjus skaityti , ji pernelyg nesudomino, bet, užvirus veiksmui, knyga labai įtraukė.
    Ši knyga apie kauką Gugį ir nesantaiką tarp kaukų ir kipšų genčių. Būdamas kaukaberniu, Gugis pateko į sudėtinga situaciją, kurioje turėjo priimti lemtingą sprendimą: atsidūręs kipšų nelaisvėje ir išsiaiškinęs iš praeities kilusią nesantaiką, nusprendė išvengti karo tarp genčių. Gugiui aišku, kad reikia grąžinti keravirę kipšams.
    Kipšės Rimilės papasakota istorija atskleidė keravirės svarbą. Ji sustiprindavo kerus, kurie padėdavo nuo įvairiausių ligų, gelbėdavo meilės klausimais. Skaitydama supratau, kad vagystė ne tik įžiebė karą tarp genčių, bet atnešė bėdų patiems kaukams: motutės Gubės iššauktas ugnies lietus (nors buvo šauktasi vandens lietaus) pražudė ir sužeidė pačius kaukus. Vadinasi, knyga pamoko, kad blogi darbai grįžta atgal su kaupu.
    Knyga sužavėjo veikėjų pristatymu ir trumpu kaukišku žodynėliu. Jis paaiškino nesuprantamus žodžius: vijus, žalgas, suniukti ir t. t.
    Autorius aprašė svarbiausius veikėjus, taip lengviau juos pažinau ir įsivaizdavau. Šiame pasakojime buvo maumas, kuris yra labai draugiškas, jis padėjo Gugiui grąžinti keravirę. Aitvarai labai svarbūs, nes jie padėjo karo metu. Man pasirodė labai neįprasta jų išvaizda: iš gyvatės jie pavirsta galingu paukščiu.
    Labai norėčiau šios knygos tęsinio, nes apie mitologines būtybes (kaukus, kipšus, aitvarus, laumes) norėčiau sužinoti daugiau. Manau, kad ši knyga verta Metų knygos vardo.
    Ema Tauraitė 6c klasė
    Kazimiero Paltaroko gimnazija

  10. Mano močiutė dirbo bibliotekininke, todėl ir dabar ji man nuolat pasiūlo perskaityti naujų knygų. Taip mano rankose atsirado J. Žilinsko knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“. Pamačiusi knygą pagalvojau, kad skaitysiu ilgai, nes knyga storoka, bet taip nebuvo.
    Rašytojas rašo taip vaizdžiai, jog gali pamatyti laumių šokį, pats dalyvauji kare dėl keravirės ar stebi, kaip Uolis iš ežero gelbsti kipšą Alsį. Kai aprašo kaukų ir kipšų karą, rašytojas pasakoja ir apie ankstesnius įvykius, kai motutė Gubė nežinodama, kaip naudoti keravirę, vietoj vandens lietaus paleido ugnies lietų, kuris nudegino kaukų kailius. Pasakojimas toks vaizdingas, kad ne tik matai krintančius ugnies lašus, bet ir jauti, kaip kaukams skauda. Kai pradėjo lyti ugnimi, visi kaukai labai išsigando, bet netrukus atskrido aitvarai, pradėjo iš upės semti vandenį ir viską užgesino. Keletas kaukų net neišgyveno nuo ugnies lietaus… Kai aitvarai gesino Kaukašlaitį, kipšai neteko savo galių, nes vandenyje jų kerai išnyksta. Ypač įspūdį sudarė laumių šokis. Kai Gugis prikvietė laumes su daiktu, kurį davė maumas, laumės pradėjo viską naikinti, bet jas atitraukė kaukų balsai, kurie kvietė jas į šokį. Laumės pakluso ir pradėjo šokti. O šoko jos labai ilgai. Maumas taip pat šoko, jis kaip upelis į upę įsiliejo į šokį pamiršdamas viską, bet išlikdamas savimi, jis linksmino laumes…
    Smagu, kad kai kipšai vėl užpuolė kaukus dėl sugadintos keravirės, kuriai trūko šerdies, jie nespėjo sunaikinti Kaukašlaičio, nes kaukutė Gražė, kuri tuo metu buvo pas žmones, kaip tik spėjo grįžti ir atiduoti motutei Gubei šerdį.
    Įdomu ir tai, kad kaukai draugauja ne vien tik su savais, bet ir su žmonėmis, jų prašosi pagalbos, būna pas juos. Gugį kaukai vadina net kaukažmogiu. Kai Gugį pagrobia kipšai ir Gražė apie tai pasako žmonėms, šie sunerimsta, išsigąsta. Deja, yra ir tokių, kurie nelinki kaukučiams gero. Jau buvau išsigandusi, kai šimtininkas buvo pagrobęs Gražę. Mat manė, kad kaukai neša laimę.
    Knyga nesibaigė tuo, kad kaukai atidavė kipšams keravirę ir susitaikė, o motutė Gubė pagamino keravirę, kuri veikia! Visi kaukai jau liūdėjo, kad nebeturi keravirės, bet išgirdę žinią, kad Gubė pagamino naują, labai nudžiugo. Juk kaukučių giminė vėl didės, jie bus laimingi ir toliau gyvens Kaukašlaityje. Manau, kad ši knyga verta metų knygos vardo.
    Liucija Railaitė 6c
    Kazimiero Paltaroko gimnazija

  11. Esu skaitytojas, kuris gana ilgai renkasi knygą. Man patinka, kai kas nors jas rekomenduoja. Tai būna bibliotekininkė, mokytoja ar klasės draugai. Lietuvių kalbos mokytoja pakvietė skaityti metų knygas ir užsiminė apie rašytojo J.Žilinsko naują knygą „Kaukas Gugis ir kerų karas“. Kadangi bibliotekoje jos neradau, tai paprašiau tėčio, kad man ją nupirktų iš knygyno. Iš pradžių pasirodė nelengvai skaitoma, įsiskaičiau gana greitai ir net nepastebėjau, kad jau įpusėjau.
    Knygos pirmieji puslapiai supažindina su veikėjais. Ši knyga yra apie kaukus , kaukabernį Gugį ir jų karą su kipšais dėl keravirės. Labiausiai man patiko 2 skyrius. Jame mane sužavėjo kauko Gugio atsakomybė dėl pavogtos keravirės. Sužinojęs jis bandoma tai ištaisyti, kad dėl vyresniųjų kaukų klaidos nereikėtų kentėtų jaunesniesiems. Aš visiškai sutinku su Gugiu, nes jeigu kiti kalti, tai už jų klaidas kentėti kitiems neteisinga.
    Man dar patiko pabaiga – bandymas pratęsti knygą sukuriant dar daugiau įvykių. Kaukai kipšams padavė keravirę, bet ji buvo be šerdies. Šerdis buvo pas Gražę, o ją užpuola baisus, didelis gyvūnas. Laimei, Gugis ją didvyriškai išgelbsti.
    Man iš veikėjų patiko atvarai, nes prieš karą Gugis nukeliavo pas juos ir paprašė, kad bičiuliai aitvarai padėtų kaukams per karą kovoti prieš kipšus. Man jie pasirodė labai narsūs, stiprūs. Ne veltui sakmėse jie neša turtus. Galų gale Gugis grąžina keravirę su šerdimi kipšams ir Kaukašlaityje įsivyravo taika.
    Taigi ši knyga yra labai įtraukianti, įdomi, kupina nuotykių. Aš balsuoju už tai, kad knyga taptų Metų knyga.
    Matas Vinskevičius 6c klasė
    Kazimiero Paltaroko gimnazija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *